Pramogos2.lt

Karšto oro balionas – oro balionas, kuris skrenda kaitinant orą, esantį balione. Karšto oro balionas yra pirmoji transporto priemonė, kuriai pavyko sėkmingai skraidinti žmones. Broliai Montgolfier 1783 m. jį sukūrė Prancūzijoje. Pirmas pilotuojamas skrydis įvyko 1783 m. lapkričio 21 d.

Karšto oro balionais skrendama ankstų rytą (~2 val. po saulėtekio) arba vėlų vakarą (~2 val. prieš saulėlydį), nes tada nebūna vertikalių oro srovių, kurios yra labai pavojingos.

Svarbiausios sąlygos skristi yra kritulių nebuvimas, geras matomumas ir mažas vėjo greitis (<5 m/s).

Paprastai 20-30 minučių trunka karšto oro baliono ruošimas skrydžiui. Paprastas balionas, kai ramus oras, pakyla iš aikštelės mažesnės už teniso kortą. Pradžioje, specialiais ventiliatoriais kupolas pripučiamas šalto oro. Kada kupolas yra pakankamai išsipūtęs, oras pradedamas šildyti degikliais, jis įšyla ir kelia balioną nuo žemės paviršiaus. Kada keleiviai sulipa į balioną, oras prikaitinamas iki tokios temperatūros, kad balionas pasidarytų plūdrus. Kai pilotas patikrina visus prietaisus, žemės komanda atriša virves ir įjungus degiklius, balionas pakyla į orą.

Žemės komanda nusileidus supakuoja balioną per ~20 min.

Konstrukcija

Dabartinis karšto oro balionas sudarytas iš kupolo, kuris yra pasiūtas iš lengvos viensluoksnės medžiagos, krepšio (ilguose arba dideliame aukštyje skrydžiuose - kapsulės). Krepšys būna pintas arba aliumininis. Kupolo viršūnėje yra parašiutas, kurį atidarius išleidžiamas karštas oras ir atvėsinamas balionas. Taip pat krepšyje yra įmontuota: degikliai, kuro bakai.

Priešingai nei aerostatuose, karšto oro balione kupolas yra neuždaras, kad į jį nuo degiklių patektų karštas oras. Kupolai paprastai yra gaminami iš nailono.